Rekomendacijos tėvams

Kartais galvojama, kad jeigu vaikas leidžia laiką namie ir naudojasi kompiuteriu neišeidamas iš savo kambario, jis yra saugioje aplinkoje, su juo nieko negali atsitikti. Tačiau vaikas gali patirti patyčias net neišeidamas iš namų. Taigi svarbu domėtis tuo, ką vaikas veikia virtualioje erdvėje. Kartais tėvų domėjimąsi vaikai gali vertinti kritiškai – „tai ne tavo reikalas“. Tačiau tėvų pareiga yra užtikrinti savo vaikų saugumą tiek realiame gyvenime, tiek virtualiame pasaulyje. Žemiau yra pateikti keli būdai, kaip galima įsitraukti į virtualų savo vaikų gyvenimą bei siekti užtikrinti jų saugumą:

- Laikykite kompiuterį bendro naudojimo patalpoje ir periodiškai tikrinkite, ką jūsų vaikas daro prie kompiuterio. Kalbėkite su vaiku, kokios veiklos internete jam patinka, kuo jis domisi, kokios informacijos dažniausiai ieško. 

- Padėkite vaikui atskirti, ką jam galima talpinti virtualioje erdvėje, o ko nevertėtų viešinti. Aukščiau buvo aprašytos kelios informacijos rūšys: kontaktinė informacija, informacija apie interesus, informacija apie privatų gyvenimą ir reputacijai kenkianti informacija. Svarbu vaikui paaiškinti,  kokią informaciją apie save yra rizikinga atskleisti viešoje erdvėje.

- Akcentuokite slaptažodžių parinkimo ir saugojimo svarbą. Vaikai savo prisijungimo duomenis gali atskleisti artimam draugui ar draugams, tačiau to daryti nevertėtų. Tokiu atveju padidėja rizika, kad šie duomenys bus prieinami ir kitiems žmonėms. Pavyzdžiui, anksčiau Agnė ir Ona buvo geriausios draugės, dalinosi viskuo viena su kita, taip pat pasidalino ir prisijungimo prie elektroninio pašto duomenimis. Po kurio laiko draugės susipyko ir Ona Agnės vardu pradeda rašyti klasiokui, kurį Agnė įsimylėjo, meilės laiškus, norėdama pasijuokti iš buvusios draugės. 

- Kalbėkite su vaiku apie bendravimo su nepažįstamais žmonėmis galimas rizikas, t.y. kiek nepažįstamajam galima apie save pasakoti, klauskite, ar vaikas yra tikras, kad vėliau ši informacija nebus to žmogaus paviešinta ar naudojama netinkamiems tikslams. Susitikimas su internetiniu draugu – tai irgi svarbus klausimas aptarimui su vaiku. Susitikimas su bet kuriuo nepažįstamuoju yra potencialiai rizikingas. Nevertėtų vaiko gąsdinti žiauriomis istorijomis apie vagystes ir išprievartavimus, bet kalbėti apie galimas pasekmes, aptarti realius pavojus yra būtina. Vaikas gali prisiminti daug girdėtų gražių draugystės istorijų, prasidėjusių nuo „aklo pasimatymo“, todėl nuvertinti jo norą susitikti su internetiniu draugu būtų neteisinga. Tą tėvams svarbu priimti, suprasti, tačiau nepamiršti ir apie saugumą užtikrinančius veiksnius. Pavyzdžiui, į susitikimą su nepažįstamu nauju draugu reikėtų eiti kartu su suaugusiuoju (tėvai gali tiesiog palydėti savo vaiką ir įsitikinti, kad „virtualus draugas“ iš tikrųjų yra tas, kaip save pristatė), susitikimą planuoti tik viešoje vietoje, kur yra daug žmonių ir kt.

- Tėvai gali domėtis ir apsilankyti interneto erdvėse, kur dažniausiai lankosi vaikai ir paaugliai, t.y. žinoti apie tai, kokie socialiniai tinklai yra populiarūs, kodėl jie yra įdomūs vaikams, kuo galima užsiimti virtualioje erdvėje, kokios yra naujovės.

- Patikrinkite, kokia informacija yra prienama virtualioje erdvėje apie Jūsų vaiką. Kartais pakanka suvesti vaiko vardą ir pavardę į naršyklę ir pasižiūrėti, kaip vaikas save pateikia internete, kur lankosi, kokius komentarus rašo, kokią informaciją apie save skelbia ir kt. Vaikai gali neigiamai reaguoti į tokius tėvų veiksmus ir vertinti tai kaip šnipinėjimą, tačiau jeigu šią informaciją galėjo pamatyti tėvai, reiškia, ji yra prieinama daugeliui žmonių ir nėra privati.

- Įdiekite filtravimo ir stebėjimo programas savo namų kompiuteryje. Daugiau apie tai http://www.esaugumas.lt/storage/cd/cd/priemones5_filtrai.htm.

Rekomendacijos tėvams, kurių vaikai, patiria elektronines patyčias:

Kalbėkite su savo vaiku ir išklausykite jį. Stenkitės bendrauti be kritikos ir kaltinimų, net jeigu Jums atrodo, kad po vaiko neatsargaus ir neapgalvoto poelgio patyčios ir prasidėjo. Bet kuriuo atveju vaikui svarbu yra jaustis išgirstam ir priimtam.

 • Identifikuokite skriaudėjus. Skriaudėjai gali stengtis išlikti anonimiški, neatskleisti savo vardo ir pavardės, bet naudotis slapyvardžiu. Tuomet kreipkitės į interneto paslaugų teikėją ar į policiją.

Išsaugokite įrodymus, t.y. laiškus ir žinutes iš skriaudėjo, kad vėliau šią informaciją galima būtų parodyti tretiems asmenims. Ši informacija gali būti atspausdinta, bet saugoma taip, kad vaikas jos nematytų ir neskaitytų dar ir dar kartą. Po įrodymų išsaugojimo, žeidžianti informacija gali būti pašalinta iš elektroninės erdvės. 

Ignoruokite skriaudėją arba parašykite jam trumpą laišką/ žinutę, įspėjant apie tai, kad jeigu jis nenustos tyčiotis, kreipsitės į atitinkamas institucijas.

Paaiškinkite vaikui, kaip jis galėtų išvengti patyčių: blokuoti siuntėją, keisti privatumo nustatymus, pranešti apie netinkamą kitų elgesį ir  įžeidinėjimus svetainės administratoriui ar „karštąjai linijai“ (www.draugiskasinternetas.lt). Visą tai vaikas gali padaryti su suaugusiųjų pagalba. Norėdami gauti atsakymą iš „karštosios linijos“ darbuotojų, nurodykite savo kontaktinius duomenis. Tačiau tai nėra privaloma - pildydami formą, galite išlikti anonimiški. 

Jeigu skriaudėjai yra vaiko bendraklasiai ar tos pačios mokyklos mokiniai, kreipkitės į  ugdymo įstaigos personalą: klasės auklėtoją, administraciją ar mokykloje dirbančius specialistus. Vaiko negalima palikti vieno spręsti elektronininių patyčių problemą, jam reikalinga suaugusiųjų pagalba. Mokyklos darbuotojai gali suteikti daugiau informacijos apie skriaudžiančius Jūsų vaiką moksleivius, taip pat gali taikyti drausminimo priemones netinkamai besileigiantiems vaikams, tarpininkauti bendraujant su skriaudėjų tėvais ar su teisėsaugos institucijomis. 

Padėkite vaikui užmegzti draugiškus santykius su bendraamžiais. Įtraukite jį į veiklas, kur vaikas galėtų susirasti naujų draugų, kur galėtų jaustis priimamas ir saugus, kas padėtų atstatyti vaiko savęs vertinimą, paskatintų labiau pasitikėti savimi.

Rekomendacijos tėvams, kurių vaikas tyčiojasi iš kitų:

Kalbėkite su vaiku apie elektronines patyčias ir apie tai, kokias pasekmes jos gali sukelti patyčias patiriančiam vaikui. Ugdykite vaiko empatiją, skatindami susimąstyti apie tai, kaip jis pats jaustųsi aukos vietoje. Kartais virtualus ir realus gyvenimas vaikų yra suvokiami kaip du skirtingi ir nesusiję tarpusavyje pasauliai, tačiau nors patyčios ir vyksta elektroninėje erdvėje, kitam skauda realybėje.

Priminkite arba informuokite apie netinkamo elgesio pasekmes, pavyzdžiui, vaikui gali būti atimamos privilegijos naudotis kompiuteriu.

Rodykite vaikui elgesio pavyzdį. Atminkite, kad vaikai mokosi ir perima elgesio modelį, stebėdami aplinką bei juos supančius žmones. Pagalvokite, ar patys pagarbiai bendraujate internete ir realiame gyvenime. Jeigu taip, priminkite, kad vaikai gali imti pavyzdį iš Jūsų.

Įveskite apribojimus technologijų naudojimui. Pavyzdžiui, vaikas gali naudotis kompiuteriu tik tada, kai suaugusieji yra namie. Įdiekite blokavimo, turinio filtravimo ir stebėjimo programas savo namų kompiuteryje.

Aptarkite su vaiku bendravimo internete etiketą. Kaip ir realiame pasaulyje, virtualioje erdvėje taip pat egzistuoja tam tikros bendravimo taisyklės. Paprastai vaikai drąsiau elgiasi, bendraudami virtualiai, leidžia sau pasakyti daugiau, negu būtų pasakę gyvai, akis į akį. Jiems galima paaiškinti, kad bendraujant virtualioje erdvėje, reikėtų su kitais elgtis taip pat pagarbiai, kaip ir realiame gyvenime.

Pokalbiai su vaikais, kurie stebi elektronines patyčias

Jeigu Jūsų vaikas neįsitraukia į patyčias, t.y. nėra skriaudžiamas ir neskriaudžia kitų, tai dar nereiškia, kad jam ši problema nėra aktuali. Jūsų vaikas gali tapti patyčių stebėtoju, pavyzdžiui, žiūrėti nufilmuotas smurtines scenas, matyti žeidžiančius komentarus internete ir kt. Patyčių stebėtojų vaidmuo yra be galo svarbus. Paprastai vaikų, kurie tiesiogiai neįsitraukia į patyčias, yra daugiau negu skriaudėjų. Stebėtojai gali palaikyti skriaudėjus paspausdami mygtuką „patinka“ („like“) po komentaru, persiųsdami provokuojančią informaciją kitiems arba tiesiog niekaip nereaguodami į vykstančias patyčias elektroninėje erdvėje. Toks stebėtojų elgesys gali dar labiau žeisti patyčias patiriantįjį. Kalbėkite su vaikais apie tai, kad patyčios nėra tinkamas elgesys ir kad apie tokius veiksmus svarbu pranešti suaugusiems. Vaikai-stebėtojai gali patys bijoti tapti skriaudėjų aukomis ir vengti pasakoti apie patyčias kitiems. Tačiau tylėjimas nesumažina rizikos tapti patyčių objektu, o kartais net padidina, nes skriaudėjas ir toliau nėra drausminamas. Akcentuokite vaikams, kad jų vaidmuo patyčių situacijoje yra reikšmingas, o nepritarimas skriaudėjui gali būti reikšminga pagalba nuskriaustajam ir svarbus žingsnis problemos sprendimo link.

Grįžti Viršus