Kodėl tyčiotis elektroninėje erdvėje yra lengviau?

Vaikų elgesys yra formuojamas ir koreguojamas skiepijant jiems moralines vertybes, taikant pasekmes už netinkamą ar skatinant už gerą elgesį. Vaikui yra svarbus taip vadinamas socialinis priėmimas – signalas iš aplinkinių, kad jis elgiasi tinkamai. Vaikų ir paauglių elgesiui išoriniai veiksniai turi didelę įtaką. Tokiame amžiuje dar nėra iki galo susiformavęs vidinis elgesio kontrolės mechanizmas ir vaikai bei paaugliai daugumoje atvejų koreguoja savo elgesį, atsižvelgdami į kitų žmonių reakcijas. Kai žmogus nusižengia nustatytoms normoms, pažeidžia visuomenėje priimtinas taisykles, paprastai dėl to jis išgyvena gėdą. Gėdos jausmas sumažėja, kuomet pavyksta pateisinti savo veiksmus, pasiteisinti prieš save ir kitus („aš nieko blogo nenorėjau, jis neturėjo įsižeisti“ arba „jis pats išprovokavo mane“). Kai bendravimas vyksta naudojantis informacinėmis technologijomis, yra prarandamas apčiuopiamas grįžtamasis ryšys, t.y. nėra matomi pašnekovo reakcija, kūno poza, veido išraiška bei kiti neverbaliniai ženklai. Tokiais atvejais yra sunkiau įsijausti į situaciją ir suprasti kito išgyvenimus, tačiau lengviau rasti sau pasiteisinimą ir išvengti sąžinės graužaties. Kitaip tariant, virtualioje erdvėje bendraujantys žmonės turi galimybę „atsitraukti“ nuo suvokimo ar galvojimo apie savo elgesio pasekmes bei apie žalą, kurią sukelia kitiems. Yra pastebima, kad kartais žmonės virtualioje erdvėje elgiasi ryžtingiau ir pasisako drąsiau, negu realiame gyvenime. Kai žmonės bendrauja internete jie yra linkę sakyti ar daryti tai, ko nepadarytų realybėje, niekada nepasakytų kitam susitikus akis į akį. Žmonės virtualiame pasaulyje gali jaustis laisvesni, pavyzdžiui, kukliam berniukui gali būti drąsiau bendrauti su mergaitėmis socialiniame tinkle, negu susitikinėti su jomis gyvai. Taip vadinamas „išlaisvėjimas“ virtualioje erdvėje gali vesti tiek prie teigiamų, tiek prie neigiamų pasekmių. Dėl anonimiškumo gali susikurti iliuzija, kad internete esi nematomas. Galimybė būti anonimišku arba įsivaizdavimas, kad esi anonimiškas virtualioje erdvėje, gali skatinti žmogų daryti tai, ko jis nedarytų, jeigų būtų žinoma jo tapatybė, pavyzdžiui, kurstyti nesantaiką, reikšti rasistines ar nacionalistines pažiūras ir kt. 

Grįžti Viršus