Mitai apie patyčias

MITAS: Vaikai yra vaikai! Juk jie tik juokais užkabinėja vieni kitus.
REALYBĖ: Kartai patyčios yra painiojamos su humoru, pajuokavimu, tačiau tai yra skirtingi dalykai. Patyčias nuo humoro skiria tai, kad tas, iš kurio tyčiojamasi jaučiasi blogai ir juokinga gali būti tik tiems, kurie tyčiojasi ar patyčias stebintiems vaikams.

MITAS: Laikui bėgant vaikai išaugs ir tyčiojimasis liausis. Tyčiojimasis yra natūralus reiškinys vaikams bręstant. Todėl neverta kreipti ypatingo dėmesio į jį.
REALYBĖ: Tyčiojasi tiek vaikai, tiek suaugę, patyčios vyksta mokykloje, darbe, šeimoje. Netiesa yra tai, kad tyčiojimasis baigiasi pabaigus mokyklą. D.Olweus atliktas tyrimas rodo, kad 60 proc. berniukų, kurie aktyviai tyčiojosi iš savo bendraamžių vidurinėje mokykloje iki 24m. amžiaus padarė bent vieną nusikaltimą, o 35-40 proc. – 3 ir daugiau nusikaltimų. Labai mažai tikėtina, kad patyčios gali liautis savaime. Skirtingi tyrimai rodo, kad patyčias galima sumažinti tik vykdant atitinkamas prevencines programas.

MITAS: Patyčių aukos privalo pačios apsiginti.
REALYBĖ: Neretai yra galvojama, kad vaikas pats vienas turi susitvarkyti su patyčių problema. Galima sutikti vaikų, kurie iš tiesų "puikiai" tvarkosi su bendraamžių patyčiomis, spręsdami jas fizine agresija, mušdamiesi ir kitaip kovodami su skriaudėjais. Tačiau toks sprendimo būdas neišsprendžia problemos. Nors neretai tėvai gali skatinti tokį vaikų gynimosi būdą, patardami vaikams "duoti atgal", kuomet kas nors prie jų kabinėjasi. Patyčioms yra būdingas nelygiavertis jėgų santykis – patyčių situacijose neretai būna keletas skriaudėjų, besityčiojantys vaikai yra vyresni bei stipresni. Dėl to apsigynimas tampa sunkiai įmanomas. Todėl vaikams be išorinės pagalbos ir neagresyviais būdais, gali būti sudėtinga sustabdyti patyčias.

MITAS: Tyčiojimasis paliečia tik nedidelį skaičių moksleivių.
REALYBĖ: Šis teiginys gali būti teisingas Švedijoje. Bet jis yra visiškai neteisingas Lietuvoje. Iš tiesų, tyčiojimasis paliečia visus vaikus: vieni tyčiojasi iš kitų, kiti – patiria patyčias, treti – stebi tai, kas vyksta. Iš Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) HBSC tyrimo matyti, kad didelė dalis vaikų Lietuvoje patiria patyčias - beveik 70proc. Didelė dalis vaikų ir tyčiojasi iš kitų – iki 79proc. Visi vaikai turi tam tikrą vaidmenį patyčių situacijoje: vieni aktyviai įsitraukia į patyčias, kiti stengiasi laikytis nuošaliai, o kai kurie – mėgina apginti skriaudžiamą vaiką.

MITAS: Tyčiojimasis visada buvo ir bus mokyklose. Patyčių masto neįmanoma sumažinti.
REALYBĖ: Tyčiojimasis nėra naujai atsiradęs elgesys – patyčios buvo visada. Tačiau jų mastas yra labai skirtingas įvairiose šalyse. Prevencinių programų efektyvumo tyrimai rodo, kad patyčių mastą įmanoma ženkliai sumažinti: D.Britanijoje vykdomų programų metu patyčių mastas buvo sumažintas nuo 20 iki 80 proc., Norvegijoje – iki 50 proc.