Mitai apie patyčias

MITAS: Prasitarti suaugusiesiems, kad iš tavęs tyčiojasi, yra blogai – taip tu tampi skundiku.
REALYBĖ: Dažnai manoma taip: jei pasakoji suaugusiesiems, kaip su tavimi elgiasi kiti vaikai arba ką kiti vaikai negera padarė kitam vaikui, tu esi skundikas. NETIESA! Tik papasakojus kam nors apie patyčias galima pradėti jas spręsti. Kuo dažniau tylima apie patyčias, tuo lengviau skriaudėjams tyčiotis – juk vis tiek niekas iš suaugusiųjų apie tai nesužinos! Jei iš tavęs tyčiojasi, labai svarbu apie tai papasakoti kam nors iš suaugusiųjų. Tai nėra skundimas – tai yra pagalbos prašymas. Tu turi teisę būti saugus ir gauti pagalbą, jei susiklosto situacijų, kurias sunku išspręsti vienam.

MITAS: Fizinis smurtas yra skaudesnis negu šaipymasis žodžiais. Žodis – ne kumštis, juo mėlynių nepaliksi ir žmogaus neužmuši.
REALYBĖ: Galbūt tau yra tekę išgirsti tokį pasakymą: „Nekreipk dėmesio – juk tai tik žodžiai! Maža ką žmonės prišneka“. Vis dėlto nekreipti dėmesio į žeidžiančius žodžius yra labai nelengva – žodžiai, kaip ir veiksmai, gali labai skaudinti ir ilgai išlikti mūsų atmintyje. Neretai suaugusieji, kartais ir patys vaikai, labiau linkę reaguoti į fizinius veiksmus, pvz., pastūmimą, įspyrimą, smūgį kumščiu – jei jau vaikai pradeda muštis, tai atrodo išties rimta. Tačiau žodžiai žmogų gali skaudinti ne mažiau negu smūgis, kartais net ir labiau.

Grįžti Viršus