Kodėl sunku kalbėti apie patyčias

Labai svarbu papasakoti apie patyčias kokiam nors suaugusiajam, kuriuo tu pasitiki: mamai, tėčiui, mokytojui ar kitam. Vis dėlto iš tikrųjų vaikai sunkiai prabyla apie patyčias ir dažniausiai niekam nepasakoja, kad kiti vaikai iš jų tyčiojasi.
Kai vienoje mokykloje 5–8 klasėse besimokančių vaikų paklausėme: „Ar pasakojate apie patyčias tėvams?“, paaiškėjo, kad tik nedidelė dalis vaikų apie tai kalbasi su tėvais – 47 proc. penktokų ir tik 8 proc. aštuntokų. Paklausus, ar pasakoja apie patyčias mokytojams – vaikų atsakymai buvo tokie patys.
Galbūt žinai atsakymą, kodėl vaikai apie patiriamas patyčias nepasakoja suaugusiesiems? Kai paklausėme vaikų, kodėl taip yra, jie atsakė taip:

„Baisu, kad skriaudėjai kerštaus“.
„Nenoriu būti skundiku“.
„Nenoriu jaudinti tėvų“.
„Gėda, kad pats negaliu apsiginti“.
„Bijau prarasti draugus“.
„Sunku įrodyti patyčias, todėl neverta sakyti“.
„Net jei ir prasitarsiu apie patyčias – situacija vis tiek nepasikeis“.

Kalbėti apie patyčias tikrai nelengva, tačiau dar sunkiau kentėti tyloje. Žinoma, pokalbis apie patyčias ne visuomet gali jas sustabdyti. Tačiau pasidalijimas savo patyrimais su žmogumi, kuriuo pasitiki, padeda lengviau jas ištverti. Be to, su kitu žmogumi lengviau sugalvoti, kaip pakeisti situaciją į gera.