Giedrė Beinoriūtė

Mano manymu negalima kalbėti apie patyčias kaip apie reiškinį, paplitusį tarp vaikų. Taip patyčioms tarsi uždedama "vaikiškos" problemos etiketė. Iš tiesų gali susidaryti įspūdis, jog tyčiotis iš kitų netinka tik vaikams. Lygiai kaip ir rūkyti ar gerti alkoholį. O kai užaugsi - galėsi daryti viską, ką panorėsi. Pastaruoju metu man tenka nemažai bendrauti su įvairiais vaikais. Ne vienas į klausimą, kuo vaikai skiriasi nuo suaugusiųjų atsako: vaikai dar negali įsakinėti suaugusiems, ant jų rėkti, liepti ką nors padaryti. Argi mums, suaugusiems, nešiurpu klausytis tokių atsakymų?

Visų pirma, patyčios - labai rimta mūsų visuomenės problema, suaugusių žmonių problema. Krūva aukščiausių reitingų TV programų, paremtos būtent patyčių, nepagarbos žmogui principu. Pasižiūrėkim į save, kaip bendraujam, kaip bendrauja mūsų valdžios atstovai, "žvaigždės" ir „nežvaigždės“. Turbūt teko skaityti interneto komentatorių "perliukus". Patyčios seniai yra tapusios norma. Ir pirmiausia turbūt reiktų sutarti, kad tai nėra norma, kad tai skaudu, negražu, netinkama. Mums, suaugusiems, sutarti. Vaikai labai greitai mokosi. Iš suaugusiųjų.

O kodėl norisi skaudinti, žeminti kitą? Kaip ir sužeistas žvėris būna piktas ir pavojingas, taip ir žmogus, kuriam skauda, kuris kažko negali, stengiasi kąsti kitam, tarsi manytų, jog nuo to pasijus geriau. Turbūt tiesiog turėtume labiau rūpintis vieni kitais, dalintis tuo, ką turime, bendradarbiauti, džiaugtis vieni kitais. Dirbdama su jaunimu, pastebiu, kiek nedaug žmogui tereikia, kad jis pasijustų laimingesnis - kartais užtenka vieno žodžio, ir pakyla ūpas, atsiranda įkvėpimas ir motyvacija.

Ir dar labai svarbu negalvoti, kad patyčios vyksta ten, kažkur, kur manęs nėra. Kažkur gal mokyklose, gal kažkur televizijoje ar internete... Kiekvienas žmogus yra visuomenės dalis, valstybės dalis ir yra asmeniškai atsakingas už tai, kas vyksta visuomenėje ir valstybėje. Aš gerbiu tave, tu - kitą ir taip toliau. O kaip kitaip?