Mitai apie patyčias

MITAS: Mokyklose buvo ir bus tyčiojamasi. Patyčių masto neįmanoma sumažinti.
REALYBĖ: Tyčiojimasis nėra naujai atsiradusi elgesio rūšis – patyčių buvo visada. Jų mastas labai skirtingas įvairiose šalyse. Prevencinių programų efektyvumo tyrimai rodo, kad patyčių mastą įmanoma gerokai sumažinti. Štai Didžiojoje Britanijoje įgyvendinant programas patyčių mastas buvo sumažintas nuo 80 iki 20 proc., Norvegijoje – iki 50 proc.

MITAS: Kiekvienas vaikas privalo išmokti kovoti už save, todėl šiek tiek patyčių nekenkia, atvirkščiai, padeda būti tvirtesniam, užsigrūdinti.
REALYBĖ: Patyčios nėra ta patirtis, kuri padeda vaikams būti tvirtesniems ir užsigrūdinti. Priešingai, tyrimai rodo, kad patyčios gali sukelti daug įvairių trumpalaikių ir ilgalaikių padarinių vaikų elgesiui, emocinei būsenai, bendravimui.

MITAS: Skųstis, kad iš tavęs tyčiojasi, yra kvaila ir vaikiška.
REALYBĖ: Skundimasis ar skundimas yra suvokiami kaip netinkamas, netgi smerktinas elgesys. Ši nuostata neleidžia vaikams prasitarti apie patiriamas patyčias, o suaugusiesiems – sužinoti, kas vyksta tarp vaikų. Siekiant sumažinti patyčių mastą būtina šią nuostatą keisti. Iš tikrųjų kreiptis pagalbos, papasakoti, kad tave skriaudžia, yra labai gerai – taip elgdamasis vaikas rūpinasi savimi, savo saugumu. Prasitardami suaugusiesiems apie matytas patyčias vaikai elgiasi teisingai, tai rodo, kad jie rūpinasi savo bendraamžiais, saugumu savo klasėje ir mokykloje.

MITAS: Fizinis smurtas yra skaudesnis negu šaipymasis žodžiais. Žodis – ne kumštis, juo mėlynių nepaliksi ir žmogaus neužmuši.
REALYBĖ: Skirtumas tarp fizinio veiksmo ir šaipymosi žodžiais yra tas, kad sužeidus fiziškai skaudamą vietą aptikti nesunku, skausmą galima numalšinti įvairiomis priemonėmis. O žodinių patyčių sukelto skausmo neįmanoma apčiuopti, jį kur kas sunkiau numalšinti. 

Grįžti Viršus