Kaip reaguoti į elektronines patyčias?

Kartais ugdymo įstaigų darbuotojai nežino apie tai, kiek paplitusios yra elektroninės patyčios jų mokykloje, nes dažniausiai tokios patyčios vyksta už mokyklos ribų, t.y. po pamokų. Dėl to kyla klausimas – kokia tuomet yra mokyklos atsakomybė, sprendžiant elektroninių patyčių problemą? Suprantama, kad mokyklos darbuotojai negali būti atsakingi už tai, kas vyksta mokinių namuose, negali kontroliuoti vaikų elgesio po pamokų. Nepaisant to, mokyklos vaidmuo sprendžiant elektroninių patyčių situacijas yra svarbus. Dalis vaikų, patiriančių elektronines patyčias, jas patiria ir realiame gyvenime. Pavyzdžiui, mokiniai pamatę klasioko nuotrauką internete, komentuoja ją internetianime puslapyje, taip pat juokiasi iš jo mokykloje, prasivardžiuoja ir šaiposi per pertraukas ir net per pamokas. Taigi, dažnai tai, kas vyksta elektroninėje erdvėje, persikelia į realų pasaulį. Tokiais atvejais mokyklos darbuotojai gali pastebėti netinkamą elgesį, vykstantį mokyklos teritorijoje, ir jį koreguoti, stabdyti. Būna atvejų, kuomet mokyklos darbuotojai nepastebi netinkamo elgesio, o sužino apie patyčias iš pačių vaikų ar jų tėvų. Dažnai nukentėjęs vaikas ir jo tėvai kreipiasi į mokyklos darbuotojus pagalbos, nes yra pasimetę ir nežino, ką daryti. Toliau yra aprašomi veiksmai, kurių tokiais atvejais gali imtis mokyklos darbuotojai. 
Sužinojus apie elektronines patyčias, galima imtis tokių veiksmų:
• Įvertinti grėsmę vaikui, jo sveikatai. Grasinimų ir persekiojimo atveju, pavyzdžiui, kuomet vaikas gauna žinutę, kad rytoj jis bus vyresnių mokinių pagautas ir primuštas, galima kreiptis į policiją. 
• Surinkti informaciją. Išsiaiškinti, kas skriaudžia, kokiu būdu, kiek mokinių įsitraukę, kiek laiko patyčios tęsiasi.  Jeigu yra žinoma kas skriaudžia, tuomet galima pasidomėti kokia yra nukentėjusio-skriaudėjo santykių istorija, pavyzdžiui, ar vaikas kartais nekerštauja savo skriaudėjams pats tapdamas agresoriumi. Kuo daugiau mokyklos darbuotojai turi informacijos apie situaciją, tuo aiškesnis yra veiksmų planas – sunkumai ir nesusipratimai gali kilti tuomet, kai situacija nėra išaiškinta iki galo.
• Saugoti įrodymus. Yra svarbu išsaugoti esamus įrodymus apie vykstančias elektronines patyčias (pavyzdžiui, skriaudėjo žinutę, laišką), geriausiai juos saugoti elektroniniame ir atspausdintame variante. Kartais mokyklos darbuotojams gali tekti instruktuoti tėvus apie tai, kaip nukopijuoti ir išsaugoti žinutes, laiškus. Išsaugojus įrodymus svarbu pašalinti žalingą, žeminančią informaciją iš viešos, kitiems prieinamos elektroninės erdvės. Tarkime, jeigu prie nuotraukos yra prirašyti žeidžiantys komentarai, pakanka padaryti ekrano nuotrauką („print sreen“) ir ją išsaugoti, o pačius komentarus internete ištrinti.  Skriaudėjo tapatybė gali būti aiški, bet būna situacijų kai skriaudėjas stengiasi išlikti anonimiškas, naudojasi slapyvardžiu, apsimeta kitu asmeniu. Siekiant nustatyti skriaudėjo tapatybę, galima pasitelkti į pagalbą interneto teikėją ar mobiliųjų ryšių operatorių, taip pat galima kreiptis į policiją.
 • Pranešti visų įsitraukiusių į patyčių situaciją vaikų tėvams. Informavimo būdas ir tikslas priklauso nuo situacijos, t.y. nuo to, kas įvyko ir kaip vaikai įsitraukė, nuo paties patyčias patiriančio vaiko išgyvenimų ir poreikių. Svarbu, kad šie veiksmai nebūtų inicijuoti nukentėjusiam vaikui nežinant, jam už nugaros. Jeigu apie patyčias yra sužinoma ne iš nukentėjusio vaiko ar jo tėvų, mokyklos darbuotojai gali patys inicijuoti pokalbius su nuskriaustuoju bei siūlyti pagalbą.
 • Informuoti patyčias patiriantį vaiką ir jo tėvus apie galimus problemos sprendimo būdus ir organizacijas, į kurias galima kreiptis. Pavyzdžiui, kartais nukentėjusiam vaikui ir jo tėvams gali trūkti techninių žinių apie informacines technologijas, kurias gali suteikti mokykloje dirbantys specialistai. 
• Suteikti elektronines patyčias patyrusiam vaikui galimybę gauti emocinę ar psichologinę pagalbą, pavyzdžiui, pasiūlyti kreiptis į mokykloje dirbantį psichologą, paskambinti emocinę paramą teikiančių tarnybų telefonais.
 • Jeigu besityčiojantis vaikas lanko tą pačią ugdymo įstaigą kaip ir nuskriaustasis (yra tos pačios įstaigos mokinys), darbuotojai gali informuoti apie pasekmes už netinkamą elgesį, numatytas už taisyklių laužymą ir nepagarbų elgesį, bei taikyti jas skriaudėjui. Viena iš pasekmių yra pokalbis su skriaudėjo tėvais, su kuriais galima susitarti, kad jie stebės savo vaiko elgesį tiek namuose, tiek elektroninėje erdvėje, taikys naudojimosi kompiuteriu ir kitomis informacinėmis technologijomis apribojimus ir nuobaudas už prasižengimus. Mokykla ir šeima turėtų veikti išvien, kitaip sėkmingų rezultantų pasiekti sunku, nes vaikas gauna žinutę  –„tyčiotis gal ir negražu, bet kartais galima“.  Būna atvejų, kuomet besityčiojantis iš kitų vaikas tokiu būdu kerštauja savo skriaudėjams, t.y. elgiasi agersyviai, nežinodamas kaip kitaip spręsti susiklosčiusią situaciją ir išlieti pyktį. Tokiu atveju šalia priminimo apie elgesio pasekmes svarbu suteikti vaikui emocinę ar psichologinę pagalbą bei aptarti konstruktyvius reagavimo į patyčias būdus.
 • Apsaugoti patiriantį patyčias vaiką nuo galimo skriaudėjų keršto. Dažniausiai patyčios per vieną dieną nesiliauja, reikia laiko situacijos analizei, informacijos rinkimui, pokalbiams su skriaudėjais ir jų tėvais, todėl kartu su nuskriaustuoju galima apgalvoti jo saugumo planą, t.y. kaip jis gali išvengti patyčių (pavyzdžiui, blokuoti siuntėjus, keisti privatumo nustatymus), kam nedelsiant pranešti, jeigu patyčios pasikartos. Svarbu, kad mokiniai turėtų galimybę saugiai pranešti apie patiriamas patyčias, nebijodami įstaigos darbuotojų nepriėmimo ar nuvertinimo. Nereagavimas į vaiko žodžius gali kurti atmosferą, jog tyčiojimasis yra normalus elgesys. Netinkamo elgesio ignoravimas gali leisti mokiniams patikėti, kad elektroninės patyčios nėra mokyklos darbuotojų priimamos rimtai.

Grįžti Viršus